Реферат: Донелайтис
Реферат: Донелайтис
Referatas.
Kristijonas Donelaitis (1714-1780).
Biografija.
Kristijonas Donelaitis gimė pirmąja Naujųjų, 1714,
metų dieną Rytų Prūsijoje, Lazdynėlių kaime
laisvo valstiečio šeimoje. Yra žinoma, kad, be Kristijono,
Donelaičiai turėjo dar 3 sūnus ir 3 dukteris. Naujagimis
valstiečio šeimai buvo nauja burna. O ją maitinti nebuvo lengva,
nes valstiečiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai.
Sunkų valstiečių
gyvenimą nuo pat vaikystės ant savo kailio patyrė Kristijonas.
1720 metais mirė Kristijono tėvas, o našlė motina liko
vargti su septiniais mažamečiais vaikais.
Sunki ekonominė
valstiečių padėtis, žiauri socialinė ir
nacionalinė priespauda nuo pat vaikystės stipriai paveikė
būsimo poeto sąmonę ir skaudino jo širdį visą
gyvenimą. Tai atsispindi ir jo grožinėje kūryboje.
Kristijono kelias nuo pat
pirmųjų mokslo dienų pasuko į Karaliaučių, kur
jau anksčiau buvo apsigyvenęs vyresnysis brolis. Jis pateko į
pradinę mokyklą, skirtą neturtingiems moksleiviams. Vidurinėje
mokykloje jis pradėjo mokytis būdamas 17 metų. Pradinė
mokykla greičiausiai buvo lietuviška, o vidurinė –
lotyniška. Pastarąją jis lankė 5 metus, gerai joje
įsisavino lotynų kalbą, pramoko taip pat graikų,
hebrajų, prancūzų kalbų, lavino iškalbą,
studijavo antikinę literatūrą.
1736 metų rugsėjo mėnesio
27 dieną K. Donelaitis įstojo į Karaliaučių
universitetą teologijos fakultetą. Iš karto jis pateko į
universiteto bendrabutį. Tai rodo jį turėjus ypatingų
gabumų, nes į bendrabutį priimdavo tik labai nedaug
pačių gabiausių studentų.
Studijų metais K. Donelaitis daug
dėmesio skyrė muzikai. Jis ir vėliau mielai pats grodavo,
dainuodavo, komponuodavo, kurį laiką buvo mokykloje muzikos ir
dainavimo mokytoju. Jis turėjo puikią muzikinę klausą, nes
sugebėjo net muzikinius instrumentus gaminti.
1740 metais pavasarį K. Donelaitis
baigė universitetą ir išvyko atgal į Lazdynėlius.
Pirmoji jo tarnybos vieta, į kurią jis buvo paskirtas mokyklon
muzikos mokytoju ir choro vedėju, buvo Stalupėnų miestelis, vos
už keliolikos kilometrų nuo jo gimtinės.
Jaunasis mokytojas labai uoliai
ėmėsi darbo. Stengdamasis sudominti ir patraukti mokinius,
Kristijonas Donelaitis jau čia pradėjo rašyti
pasakėčias. Jis parašė jų daugiau, tačiau
išliko tik šios: “Lapės ir gandro česnis”, “Rudikis
jomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks
provininks”, “Ąžuols gyrpelnys”. Kai kurioms savo
pasakėčioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo Ezopo laikų to
žanro kūriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Tačiau ir
skolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikė savo gyvenamam metui ir
aplinkai, kad sekimo pėdsakų beveik visai nežymi. Jau
pasakėčiuose galima pastebėti kai kuriuos K. Donelaičio
stiliui būdingus bruožus (polinkį į hiperbolizavimą,
pakartojimus, išskaičiavimus, vulgarizmus ir pan.), kurie
visiškai išryškėjo žymiai vėliau sukurtame
brandžiausiame jo kūrinyje “Metai”.
Po poros metų sėkmingo darbo
mokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas jos vedėju. Toji vieta
greičiausiai atsirado dėl mokyklos vedėjo mirties. Su jo
šeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai pažinojo žmoną
Aną Mariją Olefant. Ji K. Donelaičiui patiko, ir jaunojo
mokytojo širdyje įsižiebė meilės jausmai. Todėl,
išsikėlęs iš Stalupėnų, jos nepamiršo ir
1744 metais su ja susituokė. Trečiaisiais tarnybos metais, gavęs
pasiūlimą užimti Tolminkiemio parapijos klebono vietą, K.
Donelaitis dar kurį laiką delsė išsikelti iš
Stalupėnų, nes nenorėjo palikti savo mokinių, nepasibaigus
mokslo metams.
Prieš užimdamas klebono
vietą, K. Donelaitis privalėjo dar Karaliaučiaus universitete
išlaikyti pastoriaus egzaminus, kurių, baigdamas universitetą,
nelaikė. 1743 spalio mėnesį, jis išlaikęs egzaminus,
netrukus išsikėlė į naująją paskyrimo vietą,
ir jau lapkričio 24 dieną pradėjo eiti dvasininko pareigas.
Pradėjęs eiti savo pareigas,
jaunasis klebonas iš karto pasirodė labai uolus. Toks jis pasiliko ir
visą gyvenimą. Beveik niekur iš tolminkiemio neišvykdamas,
K. Donelaitis tuokė savo parapijiečius, krikštijo jų
vaikus, laidojo mirusiuosius, reguliariai atlikinėjo
bažnytėlėje nustatytas pamaldas, sakė pamokslus iš
ryto vokiškai, o po pietų lietuviškai.
Klebono pareiga buvo tvarkyti
Tolminkiemio bažnyčiai bei pastorių našlėms
priklausantį beveik 40 ha ūkį. Ir tą darba K. Donelaitis
stengėsi kuo geriau atlikti. Tačiau poetiškai K. Donelaičio
prigimčiai visi tie darbai buvo sunki našta, kurią jis vilko
kantriai, nors be meilės.
Iš įvairių
išlikusių aktų ir dokumentų matyti, kad K. Donelaitis buvo
veiklus žmogus, geras administratorius, sumanus visuomeninių
reikalų organizatorius. Vietoje begriūvančios Tolminkiemio
bažnytėlės jis 1756 metais parapijos ir valdžios
lėšomis pastatydino naują, mūrinę.
Nuo įvairių pareigų ir
viešųjų reikalų laisvu metu K. Donelaitis nemėgo
dykinėti. Jis rūpestingai augino savo paties pasodintą
sodą, šlifavo optinius stiklus, gamino barometrus, termometrus,
laikrodžius bei muzikos instrumentus. Tais savo darbais jis buvo
plačiai žinomas apylinkėje.
Gyvendamas toli nuo didesnių
šalies centrų, K. Donelaitis ir nuo svarbesnių to meto
politinio gyvenimo įvykių laikėsi nuošaliai. Giliai
pasinėręs į savo aplinką, į kasdeninius darbus bei
rūpesčius, jis kokios nors platesnės dirvos savo veiklai už
Tolminkiemio ribų neieškojo. Lietuvių literatūros laimei
jis visą savo kūribinę energiją skyrė poezijai ir svarbiausią
savo gyvenimo etapą Tolminkiemyje apvainikavo talentinguoju kūriniu
“Metai”.
Tačiau, kai 1780 vasario
mėnesio 18 dieną K. Donelaitis mirė, jo parapijiečiai ir
artimieji draugai Tolminkiemio bažnyčioje palaidojo jį kaip
parapijos kleboną, nagingą įvairių muzikos ir fizikos
instrumentų dirbėją, garbingą dvasininką ir puikų
žmogų, bet labai mažai kam žinomą poetą.
K. Donelaičio grožinė
kūryba, įvairūs jo raštai, dokumentai ir kitokia
archyvinė medžiaga, o taip pat literatūra apie jį duoda
pagrindo teigti, kad įžymusis lietuvių tautos poetas buvo ne
romus ir nuolankus nuošalaus Rutų Prūsijos bažnytkaimio
protestantų pastorius, o didelių gabumų, aukšto
intelektinio pajėgumo, turtingos dvasios ir sudėtingos natūros
asmenybė. Jis pilnas kūrybinės energijos praktinei veiklai,
tiesus ir drąsus,jaučiąs savo asmens vertę ir ginąs
savo garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai
neapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą ir
švelniu žodžiu prašnekti draugą. Poetas mylėjo
gyvenima, ponų ir valdininkų engiamus būrus ir gimtosios
žemės laukus. Tačiau jam nemaža teko kentėti, nes
gyveno ir veikė niūrioje feodalizmo gadynėje, kai visur, jo
paties žodžiais tariant, viešpatavo “neteisingumas, neteisumas,
palinkimas valdytis, savanaudiškumas, šykštumas”.
“Metai”
K. Donelaitis “Metus” pradėjo
rašyti apie 1765 metus, 1773-1774 metais poetas perrašė savo
poemos paskutinį variantą, turinti beveik 3000 eilučių.
Tuo metu daugelio Europos tautų
rašytojų kūryboje buvo tradicinės tematikos poemų apie
kaimo gyvenimą įvairiais metų laikais. Kartas nuo karto ir
Rytų Prūsijos periodinėje spaudoje pasirodydavo eiliuotų
kūrinių apie metų laikus su plačiais gamtos paveikslais.
Bet gyvendamas nuošaliai, vargu ar galėjo K. Donelaitis greitai
susipažinti su naujausia literatūra, kažin ar tie kūriniai
jam buvo žinomi.
K. Donelaitis, pasiėmęs savo
amžininkų tradicinę temą apie keturis metų laikus,
valstiečių gyvenimą ir kaimo gamtą, pavaizdavo kitaip, negu
jo pirmtakai ir amžininkai, iš kitokių visuomeninių pozicijų
ir perdėm realistinėmis išraiškos priemonėmis.
Autorius regi XVIII amžio Rytų Prūsijos valstiečių
gyvenimą jų pačių akimis, vertina įvykius ir
reiškinius iš valstietiškų pozicijų.. jis stebi
gyvenimą ne iš šalies, o pats veržiasi į vaizduojamas
situacijas, kartu su veikiančiais būriais reiškia savo
pasipiktinimą arba pritarimą.
K. Donelaitis aštriomis ir
neįprastinėmis satyros priemonėmis kaip tikras valstietis
pasmerkia dvarą, parodo jo išnaudotišką charakterį,
apdainuoja sunkų ir alinantį baudžiavinį būrų
darbą. Jis valstiečio buities neidealizuoja, nesimėgauja
dirbtinėmis poetinėmis puošmenomis, dažnai sutinkamos
tų metų poezijoje.
K. Donelaičio veikėjai yra
individualizuoti, jie veikia konkrečiose ir charakteringose situacijose,
nėra sauso ir schematiško aprašinėjimo, kaip ano meto
grožinėje literatūroje. Paprasta, liaudiška K.
Donelaičio poemos kalba žymiai skyriasi nuo klasicizmo ir
sentimentalizmo literatūrai būdingos kalbos, kuri buvo artima tik
kilmingiesniems ir beveik visai svetima plačiosioms liaudies masėms.
Talentinga, bet savo metu gal dar kiek
per ankstyva K. Donelaičio kūryba ne iš karto buvo
pripažinta. Gal būt tai atsitiko dėl to, kad poema buvo
parašyta mažai kam težinoma lietuvių kalba. Žymus XIX
amžiaus rusų filologas A. Aleksandrovas teisingai yra
pastebėjęs: “Jeigu K. Donelaitis savo kūrinius būtų
parašęs viena kuria didžiųjų kalbų, tai jis
būtų visuotiniai pripažintas didžiųjų poetų
eilėje kaip vienas iš pirmųjų.”
Plačiausio pripažinimo ir
didžiausio populiarumo K. Donelaitis pasiekė tik tarybiniais laikais,
kai jo raštai pasidarė lengvai prieinami ir liaudžiai, kai
talentingieji poeto kūriniai per vertimus į rusų ir kitokias
kalbas peržengė savo gimtosios šalies sienas.
Autorius –
Dmitrijus Škulis.
Naudota literatūra
– K. Doveika “Kristijonas Donelaitis”.
Naujamiesčio
vid. mokykla, Vilniaus m.
1999 m.
|